Šalavijas

(Salvia officinalis)

Kiti pavadinimai

Šalavija, salvija, salvijos, zalavija

Istorija

Šalavijas kildinamas iš Viduržemio jūros regiono ir Mažosios Azijos. Remiantis kasinėjimų radiniais Egipte, spėjama, kad jis vartojamas jau 8 000 metų. Botaninis pavadinimas „Salvia“ matomai kilęs iš lotynų kalbos žodžio „salvare“, reiškiančio „gelbėti“. Jau VIII ir IX amžiuose šalavijas buvo plačiai paplitęs Europoje ir naudojamas ne tik virtuvėje, iš jo buvo ruošiama arbata ir gaminami smilkalai.

Botanika

Šalavijas priklauso lūpažiedžių šeimos augalams ir yra giminingas rozmarinui, čiobreliui, bazilikui, mėtai, mairūnui ir raudonėliui. Jo krūmas yra visžalis, daugiametis, užauga iki vieno metro aukščio, stiebai sumedėję. Lapai iš abiejų pusių apaugę plaukeliais, priklausomai nuo rūšies plaukeliai gali būti nuo sidabrinės iki melsvai žalios spalvos. Prieskoniams naudojami tiek žali, tiek džiovinti lapai. Egzistuoja beveik tūkstantis įvairių šalavijo rūšių, kurių skonis tarpusavyje labai skiriasi.

Skonis

Priklausomai nuo rūšies šalavijo skonis gali būti labai aromatingas, pikantiškas, primenantis kamparą, kartus, aitrus, primenantis sakus. Kaip ir rozmarino šalavijo sudėtyje yra apie 2% eterinio aliejaus.

Šalavijas virtuvėje naudojamas:

• gaminant Viduržemio jūros regiono patiekalus;
• gaminant itališkus mėsos patiekalus;
• gaminant avieną, kiaulieną, žvėrieną, vištą, antį, žąsį ir patiekalus iš subproduktų;
• gaminant riebią žuvį, pavyzdžiui, ungurį;
• pakepintas svieste dedamas į makaronų patiekalus ir itališkus virtinukus iš bulvių („gnocchi“);
• gaminant polentą ir patiekalus iš kiaušinių;
• kepant duoną;
• gaminant patiekalus iš ankštinių daržovių, visų pirma iš baltųjų pupelių;
• gaminant dešras, visų pirma iš kiaulienos.

Šalaviją galima dėti į verdančius ar kepančius patiekalus, jo skonis nuo to nenukenčia.

Šalavijas tik labai retai naudojamas žalias (neapdorotas).