Cinamonas

Cinamonas

(Cinnamomum zeylanicum/verum, Cinnamomum cassia)

Kiti pavadinimai

Tikrasis cinamonas: Ceilono cinamonas, lazdelinis cinamonas

Kininis cinamonas: prieskoninė žievė

Istorija

Ceilono cinamono tėvynė yra Šri Lankos sala, kur jis buvo žinomas jau nuo XIII šimtmečio. Kininis cinamonas pirmą kartą paminėtas jau 2 700 m.pr.Kr. kiniškoje vaistažolių knygoje ir laikomas vienu iš seniausių prieskonių pasaulyje. Cinamonas yra vienas pirmųjų prieskonių, kurie XV ir XVI amžiuje iš ekspedicijų po tolimuosius kraštus buvo pargabenti į Europą. Cinamono istorija klostėsi panašiai, kaip gvazdikėlių ir muskato riešuto: ilgą laiką Portugalija, paskui Olandija, o galų gale Anglija valdė prekybos cinamonu monopolį. Tikrasis arba Ceilono cinamonas kilęs iš Šri Lankos – ši sala anksčiau buvo vadinama Ceilonu. Kininio cinamono tėvynė – Pietryčių Azija. Šios ir kitos cinamono rūšys (pavyzdžiui, Indonezijos cinamonas, kuris yra beveik toks pat vertingas, kaip ir Ceilono) mūsų dienomis auginamos visoje tropinėje Azijoje ir Karibų jūros regione.

Botanika

Cinamonas yra laurinių šeimos medis, todėl giminingas lauro lapams. Kaip prieskonis naudojama sveika arba malta džiovinta jaunų šakų žievė. Cinamono žievė beveik visada lupama nuo medžių, augančių netoli vandens telkinių, nes visžaliams augalams reikia daug gruntinio vandens. Nuimant derlių, į krūmus panašūs medžiai nupjaunami iki kelmo, iš kurio vėliau užauga nauji ūgliai. Atžalos per metus paauga maždaug po metrą, po dviejų-trijų metų jos nupjaunamos, nuo jų pašalinami lapai ir šoninės šakos ir su peiliais nulupama žievė. Šis procesas reikalauja brangaus rankų darbo. Tuomet nuo žievės gabalėlių nulupamas išorinis sluoksnis. Keletas šių nuskustų žievės gabaliukų sukišami vienas į kitą ir pakabinami džiūti. Džiūvant vidinė žievė susisuka į mums visiems pažįstamus ritinėlius.

Šalyse, auginančiose cinamoną, kaip prieskonis vartojami ir nesunokę džiovinti cinamono medžio vaisiai (tiek Ceilono, tiek kininio cinamono.)

Skonis

Ceilono cinamonas pasižymi stipriu aromatu, šiltai pikantiško, saldaus ir deginančio skonio. Kininio cinamono skonis panašus, tačiau yra silpnesnis, aitresnis ir aštresnis, jų žievė storesnė, grubesnė ir pilkesnė negu šviesiai ruda Ceilono cinamono žievė, kurios rievės yra žymiai plonesnės, todėl aromatas – subtilesnis. Abiejose cinamono rūšyse yra apie 4% eterinio aliejaus, tačiau jis yra skirtingos sudėties.

Cinamonas virtuvėje naudojamas:

  • gaminant visų rūšių saldžiuosius patiekalus;
  • gaminant kepinius, sausainius ir pyragus, pavyzdžiui, cinamonines sraiges (Vokietijoje ir Austrijoje kepamos spiralės formos bandelės);
  • gaminant pienišką ryžių košę, manų košę ir pudingą;
  • gaminant keptus obuolius, kompotus, vaisių tyreles, marmeladus;
  • gardinant šokoladą, kava ir arbatą;
  • gaminant karštą vyną, punšą ir likerius;
  • gaminant lęšių, pupų ir ryžių patiekalus (pavyzdžiui, plovą);
  • gaminant daugelį pikantiškų Azijos virtuvių (visų pirma Kinijos ir Indijos), rytietiškų ir arabiškų patiekalų su jautiena, aviena, kiauliena, paukštiena ir balandžių mėsa, o taip pat ir kuskusą, “tajines” ir “curry”;
  • kaip sudėtinė prieskonių mišinių dalis, pavyzdžiui, kario miltelių, indiško “Garam masala”, arba kiniško penkių prieskonių mišinio;
  • baigiant virti kai kuriuos vakarietiškus mėsos patiekalus, dažnai iš maltos mėsos, tirštas sriubas, itališkus padažus makaronams “sugo” ar mėsos kukulius.

Cinamono ritinėlius reikia sulaužyti arba virti skystyje, kad atsiskleistų jų aromatas, maltas cinamonas kvepia iš karto, tačiau tik jeigu jis yra pakankamai šviežias.