Mairūnas

Mairūnas

(Origanum majorana, Majorana hortensis)

Kiti pavadinimai

Kepsnių žolelė, margainis, kvapusis mairūnas, dešrų žolelė

Istorija

Mairūnas kilęs iš Mažosios Azijos, jis buvo auginamas Egipte jau prieš 3 000 metų. Europoje jis tapo mėgstamu virtuvės prieskoniu 16 amžiuje. Šiandien mairūnas auginamas ne tik Viduržemio jūros šalyse, bet ir Vidurio, Rytų Europoje ir Pietų Amerikoje.

Botanika

Mairūnas priklauso lūpažiedžių augalų šeimai, jis yra labai giminingas paprastajam raudonėliui, taip pat ir bazilikui, mėtai, rozmarinui, šalavijui ir čiobreliui. Mairūnas užauga nuo 20 iki 30 cm aukščio, šiltuose kraštuose jis išgyvena daugelį metų. Žiedai yra nuo šviesiai raudonos iki baltos spalvos. Lapai iš abiejų pusių yra pūkuoti. Mairūnai renkami prieš žydėjimą ir žydėjimo metu. Nuo kamieno nuskinti lapeliai ir žiedai sudžiovinami ir naudojami kaip prieskoniai.

Skonis

Mairūnas yra aromatingo, pikantiško, lengvai saldaus, šilto, šiek tiek deginančio, sakingo ir šiek tiek kartaus skonio. Jame esančio eterinio aliejaus kiekis gali labai skirtis. Kuo šiltesnis klimatas, tuo geresnė kokybė.

Mairūnų naudojimas virtuvėje:

  • gaminant žąsienos ir antienos patiekalus,
  • gaminant stiprius mėsos ir žvėrienos patiekalus,
  • gaminant Viduržemio jūros patiekalus ir įdarus, pavyzdžiui, su faršu,
  • kaip Provencežolelių sudedamoji dalis,
  • kepenims ir subproduktams,
  • gaminant dešras (iš čia kilęs papildomas pavadinimas dešros žolelė), visų pirma kepenų dešras,
  • gaminant žuvies patiekalus,
  • ruošiant ankštinius vaisius, kopūstus ir grybus,
  • verdant sriubas ir padažus,
  • ruošiant bulvių patiekalus, visų pirma keptų bulvių patiekalus,
  • ruošiant salotas ir kiaušinių patiekalus, pavyzdžiui, omletą.

Mairūnų dedama į patiekalus prieš baigiant virti, kadangi jų aromatas nėra atsparus karščiui.