Prieš daugelį metų

Prekyba prieskoniais ištisus tūkstantmečius buvo labai vertinama. Tai reiškė jėgą ir turtus. Daugybė brangių prieskonių atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir Indonezijos. Viduramžiais prekyba prieskoniais pirmiausiai buvo kontroliuojama osmanų valdovų, kurie gerai iš to uždirbdavo. Taip pat ir Amerikos atradimas yra susijęs su prieskoniais. Jūreiviai nenorėjo permokėti už pipirus, cinamoną ar imbirą. Jie patys ieškojo kelių į Indiją, kad sugriautų osmanų prekybos monopoliją.

Tūkstantmečių senumo prieskonių istorija

Jau neolito amžiuje buvo vartojami prieskoniai: poliniuose statiniuose rasta kmynų. Senovės egiptiečiai prieš 4 000 – 5 000 metų vartojo svogūnus, česnakus, kadagius ir kmynus ne tik kaip patiekalų prieskonius, tačiau ir kaip vaistus bei grožio priemones. Šie prieskoniai taip pat buvo tiekiami ir iš Mesopotamijos. Kinijoje jau prieš 3 000 – 4 000 metų buvo vartojami anyžiai, šafranai ir imbieras.

Senovės Graikijoje ir Romoje filosofams ir gydytojams dar prieš 2 500 metų buvo žinoma daugybė žolelių ir prieskonių, kurie dar ir šiandien vartojami. Anuomet jie pirmiausiai buvo vartojami kaip gydomieji augalai. Aleksandras Didysis iš karo žygių Persijoje ir Indijoje atsivežė pipirų ir cinamono. Importuoti prieskoniai graikams reiškė gerovę. Beveik prieš 2 000 metų romėnai perėmė iš graikų žinias apie prieskonius ir pradėjo patys juos auginti. Julius Cezaris savo karo žygiais taip pat bandė sugriauti arabų prekybos monopolį, kurie prieskonius pardavinėjo brangiai.

8-ame ir 9-ame amžiuje po Kristaus benediktinų vienuoliai prieskonius ir žoleles gabeno per Alpes į Vakarų ir Vidurio Europą. 12-ame amžiuje abatė Hildegard von Bingen suvaidino svarbų vaidmenį auginant prieskonius ir gydomąsias žoleles, kadangi ji graikų ir romėnų perduotas žinias derino su liaudies medicina ir platino tai dideliam žmonių ratui.

13-ame amžiuje Venecijos pirklys Markas Polas savo kelionių jūra metu buvo pirmasis europietis, pamatęs muskatus ir gvazdikėlius, Malabo pakrantėje atrado pipirus, imbierą ir cinamoną. Tuo laiku prieskoniai buvo tokie pat brangūs kaip ir auksas. 15-ojo amžiaus pabaigoje Kristupas Kolumbas, žinoma, negalėjo indiškų prieskonių rasti Amerikoje, kurią jis laikė Indija. Tačiau jo laivo gydytojas Diegas Chanca į Europą parsivežė aitriųjų paprikų ankščių. Kuomet Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, Vaskas da Gama 1498 m. plaukė į Kalkutą ir sugriovė osmanų prekybos monopoliją. Kai paaiškėjo kelias į Indiją, galiausiai baigėsi Venecijos monopolis.

16-ojo amžiaus pradžioje Hermanas Kortesas iš Amerikos atsivežė kakavos pupelių, kur jis Meksikoje vanilės ankštis pažino kaip kakavos aromatinį priedą. Tuo metu portugalai netgi naikino prieskonių plantacijas, kad ir toliau galėtų palaikyti dideles kainas. 16-ojo amžiaus pabaigoje ispanai ir olandai pradėjo pirmauti prieskonių prekyboje, palyginti su portugalais. Francisas Hernandez de Toledas karaliaus Filipo II pavedimu keliavo į Meksiką. Jis atrado ypatingus pipirus, kuriuos pavadino „piper tabasci“ – pagal Meksikos provincijos Tabasko pavadinimą. Taip kvapieji pipirai atkeliavo į Europą.

17-ojo amžiaus pradžioje olandams pavyko išstumti portugalus iš pasaulinės prekybos. Jie tapo griežti ir negailestingi savo monopolio sergėtojai. Ceilone jie išleido įstatymą dėl cinamono ir muskatų auginimo. Už įstatymo nesilaikymą grėsė mirties bausmė. Tačiau netrukus britai savo viešpatavimą įtvirtino Indijoje ir taip tapo prieskonių prekybos monopolijos paveldėtojais. Pierre Poivre, iš Prancūzijos kilęs Mauricijaus gubernatorius, 1770 metais iš Molukų salų (Indonezijos salyno) leido pagrobti muskatų riešutmedžių, kad sugriautų monopolį. Be to, tuo metu prancūzams pavyko gvazdikėlių auginimą išplėsti ir kitose salose. Nuo tada tai labai greitai peraugo į pasaulinę gamybą. Supaprastėjus prekybai ir vis gerėjant transportavimo galimybėms sumažėjo ne tik kainos, bet ir prieskonių reikšmė.